Ką išgyvena moteris, ką tik patyrusi persileidimą? Vienos mamos istorija | Kiki fit
zivile galdikiene

Ką išgyvena moteris, ką tik patyrusi persileidimą? Vienos mamos istorija

Živilė Galdikienė – laiminga dviejų mažų mergaičių mama, žmona, pristatanti savo pirmąją knygą “Laiškai, kurių tu niekada negausi”. Anksčiau teisininke dirbusi moteris savo darbe išklausydavo galybę skirtingų istorijų ir visuomet svajojo parašyti knygą. Tik ji niekada nežinojo, kad džiugi patirtis – knyga, bus įkvėpta ir labai skaudaus išgyvenimo – prarasto pirmojo savo kūdikio.

Živilę mes paprašėme papasakoti, ką išgyvena moteris, nešiojanti kūdikį, kurio niekada negalės auginti ir įkvėpti vilties kitoms persileidimą patyrusioms šeimoms.

Pagal šių dienų tendencijas, susituokėme anksti – 25-erių. Apie vaikus su vyru kurį laiką negalvojome, jų tikslingai neplanavome: dirbome, keliavome, įsirenginėjome būstą. Tačiau kažkuriuo metu atėjo aiškus suvokimas, o gal jausmas, kad vaikų jau tikrai norime. Tam žingsniui ruošėmės – vaikas buvo planuojamas ir laukiamas. Vis dėlto, tas laukimas šiek tiek užtruko. Pasiklausiusi kitų porų istorijų supratau, kad laukėme neilgai – kiek mažiau nei metus. Manau, vaikeliui ateiti anksčiau trukdė ir įtampa, kurią patirdavau darbe, dideli lūkesčiai bei aplinkos spaudimas. Turbūt dažna bevaikė pora po pirmų ar antrų santuokos metų yra pradedama kamantinėti apie vaikus, sulaukia nebūtinai subtilių užuominų apie šeimos pagausėjimą. Pamirštama, kad reprodukcija yra ypač asmeniškas klausimas, o apie tokius dalykus klausti gali tik patys artimiausi žmonės, bet ir čia lazda neturi būti perlenkta. Tie įkyrūs klausimai neskaudina ir neerzina tol, kol, viskas tarsi yra gerai. Visgi, jei vaikų susilaukti nesiseka arba patirta netekčių, kiekviena užuomina, kiekvienas klausimas vaikų tema tampa rimtu išbandymu.

Kad laukiuosi, supratau labai anksti ir labai aiškiai. Nors mano savijauta buvo gera, jutau, kad ji buvo kitokia. Abu su vyru buvome labai laimingi, net nebuvo minties, kad viskas gali pasibaigti nesėkmingai. Girdėjau gražią vienos psichologės mintį: kiekviena moteris tampa mama tą akimirką, kai sužino, kad laukiasi, ir ja lieka visą gyvenimą, nepaisant nieko. Mes turėjome pakankamai laiko apsiprasti su naujiena, kad turėsime vaiką. Žmogiška ir natūralu, jog per tą laiką aš susiprojektavau ir gražią ateities viziją.

Žinia, kad viskas pakrypo netikėta linkme, atėjo eilinio vizito pas gydytoją metu. Tuo metu aš skaičiavau jau trečią nėštumo mėnesį. Paaiškėjo, kad vaikas nebesivysto – sustojo širdelė. Ir aš sąmoningai vartoju žodį “vaikas”, ne vaisius. Ta skausminga naujiena mane tiesiog ištiko. Gydytojai patarė mėginti apsieiti be medicininės intervencijos: stebėti situaciją tam tikrą laiką ir laukti, kol persileidimas įvyks natūraliai. Būtent šį kelią aš ir pasirinkau – laukti.

Turbūt tai buvo psichologiškai pats sudėtingiausias momentas: nešioti vaiką, kai žinai, kad jo iš tikrųjų nebėra. Be to, aplink sėkmingai laukėsi kelios draugės. Teko dorotis su visa sudėtingų emocijų lavina. Persileidimas įvyko po kelių savaičių, jaučiausi emociškai išsekusi ir visiškai išsibalansavusi. Visą tą laiką jutau labai stiprų ir visapusišką savo antrosios pusės palaikymą – tarsi iš naujo atradau savo žmogaus gerąsias savybes. Tai buvo šviesioji to patyrimo pusė.

Abejonių dėl to, ar norime vaikų po tokio patyrimo, nekilo. Žinoma, laukdamasi antrą kartą labai stipriai jaudinausi, ypač pirmaisiais mėnesiais. Laimei, antrasis nėštumas buvo sklandus ir dabar esame pavargę, nuolat nemiegoję, bet laimingi dviejų mažų mergaičių tėvai. Vyresnėlei – dveji su puse, mažylei – pusė metų. Namuose būna chaoso dienų, būna irzulio ir kitų natūralių dalykų. Mėgstu pasijuokti iš smulkių motiniškų nesėkmių, apskritai iš savęs – kartais nekantrios, kartais piktos… visokios. Humoras atpalaiduoja ir sustato viską į reikiamas vietas. Jei noriu liūdėti, liūdžiu. Vis dėlto, randu laiko sustoti ir prisiminti, kad jaučiu dėkingumą už tas dvi didžiules gyvenimo dovanas.

Augindama dar visai mažytę pirmąją dukrą pajutau, kad išgyvenu labai gražų laiką, kuriuo noriu dalintis. Be to, savo dienoje turėjau dar trupinėlį laisvo laiko, kurį norėjau išnaudoti prasmingai. Gimus vaikui į daugelį dalykų pažvelgiau visai kitokiu žvilgsniu. Pasakiau sau paprastai: kada, jei ne dabar? Gal per tas patirtis atėjo natūralus suvokimas, kad nieko nereikia atidėlioti rytdienai. Pradėjau rašyti savo pirmąją knygą, kurioje galvoje gimusias istorijas sujungiau su dalele mano asmeninės skaudžios patirties. Pasirinkau drąsų kelią – nesislėpti už tos istorijos ir išeiti su ja už knygos ribos. Tame matau prasmę.

Prisimenu save tuo sunkiu laiku: sutrikusią, vienišą (apie tokius patyrimus beveik niekas nekalbėjo), pasimetusią, kaip oro ieškančią panašių istorijų. Viliuosi, kad tas pasidalinimas nors vienai moteriai, nors vienai porai kažkuo bus naudingas. Ši istorija –  lyg bičiuliškas rankos spustelėjimas: ei, tu ne viena, jūs nesate vieni. Garsioji rašytoja E. Gilbert sako maždaug taip (citata nėra visiškai tiksli): “nebandykite savo knygomis gelbėti žmonių, jiems to nereikia.” Gelbėti nemėginu, tik pasidalinu tuo, kas aktualu daug kam. Neseniai kalbėjau su viena psichologe, ji sakė, kad labai daug moterų sunkiai išgyvena negimusių vaikų netektis. Kai kurios moterys patiria net ne vieną tokią netektį. Taigi manau, kad to kalbėjimo reikia – įvairiomis formomis.

Sunkumus išgyvenančioms poroms norisi pasakyti, jog reikia leisti sau išgedėti, pabūti su tomis emocijomis, kurios aplanko. Jokiu būdu jų nenuryti, neslėpti nuo savęs. Juk turime teisę jausti viską, ką jaučiame. Emocijų skalė labai plati ir natūrali žmogaus gyvenimo dalis. Nereikia bijoti kreiptis ir psichologinės pagalbos, nes negimusio vaiko netektis tikrai nėra tik fizinis išgyvenimas. Aš taip pat kreipiausi pas psichologę suprasdama, kad sunku su tomis emocijomis susitvarkyti pačiai. Svarbų darbą čia atlieka ir Krizinio nėštumo centras, teikiantis psichologinę pagalbą persileidimą patyrusioms moterims: teikiamos individualios konsultacijos, vyksta grupinės terapijos užsiėmimai. Visiškai sutinku su šio centro veikloje minimu teiginiu, kad buvimas su moterimis, turėjusiomis panašias patirtis, gali būti didelė parama.

Kviečiame susipažinti su Živilės Galdikienės knyga “Laiškai, kurių tu niekada negausi” –  tai šviesi, jautri istorija apie keturių moterų likimus, peršokančius visą šimtmetį, lyg aidas iš praeities į dabartį. Tai pasakojimas apie stiprias, likimo išbandymų nepalaužtas moteris. Knyga įkvėpta tikrų istorijų. 

Nuotr.: Jurgitos Dizainas

Komentuoti