Kaip aš taip atrodau? Agnė Grigaliūnienė, renginių organizatorė, laidų vedėja | KIKI FIT

Visos prekės pristatomas per 1-3 d.d.

Reikia pagalbos? Susisiekite +37061004232 arba labas@kikifit.lt
agne grigaliuniene ketogenine keto mityba dieta

Kaip aš taip atrodau? Agnė Grigaliūnienė, renginių organizatorė, laidų vedėja

Apie Agnę Grigaliūnienę visi turi savo nuomonę – o ji niekada nebijojo drąsiai pasisakyti, tad visada buvo ryški ir pastebima. Ryškios, drąsios ir nekonfirmistiškos asmenybės mus visada įkvepia, o Agnės svorio pokyčiai ir jos patirtis laikantis ketogeninės mitybos, žinojome, įkvėps ir KIKI FIT skaitytojus. Todėl Agnę pakvietėme puodeliui kavos ir atviram pokalbiui apie išvaizdos ir savijautos pokyčius. Jeigu jaučiate, kad keturiasdešimtmečio krizės virsmas palietė ir jus – pasidalinkite tuo komentaruose, bus labai įdomu visiems apie tai atvirai pakalbėti. O juk nebūtinai keturiasdešimtmečio – virsmo etapas gali prasidėti bet kurią gyvenimo dieną.

agne grigaliuniene 1

Apie keturiasdešimtmečio krizę:

Nors man yra 38 metai, jaučiu, kad ši krizė mane aplankė jau dabar. Mano psichoterapeutė sako, kad tai visiškai normalu, nes žmogui kaip aš, kuriam dėl darbo specifikos tenka labai daug planuoti į priekį, ir krizė gali ateiti anksčiau. O tas keturiasdešimtmetis jau visai netoli ir moters galvoje iškyla labai daug su tuo susijusių klausimų: ir dėl to, ką veiki, ir dėl to, ką pasiekei, kaip atrodai, kokie tavo vaikai, kaip juos auklėji, kaip gyveni, su kuo gyveni, ką padarei blogo ir gero gyvenime, kodėl padarei…

Ypatingai sunku tai, kad nustoji sau meluoti: jeigu jaunas dar save galėdavai įvairiais dalykais užliūliuoti, na tarkim, kažkas nesigavo – dėstytojas kaltas universitete, nelaimėjau konkurso – klientas gal kažkoks savotiškas, stambi – na ir kas, užtat labai žavi bei apsiskaičiusi… Šiame amžiuje norisi kokybės visose srityse ir dabar visa širdimi, kūnu, siela ir net sapnais jaučiu, kad prasideda naujas etapas, kuris lemia kitą kokybę, o ji visų pirma pasireiškia per mano santykį su savimi.

Sunku trumpai apibūdinti šį etapą, bet aš dabar jaučiuosi labai įdomiai ir jaučiu, kad šis amžius priverčia susidurti su įvairiausiomis turbulencijomis – ir geromis, ir blogomis. Daugiau kalbuosi su žmonėmis ir asmeniniame gyvenime ir kitose gyvenimo srityse, atsiprašau tų, kurių reikėjo atsiprašyti. Darbe matau, kad jeigu su potencialiu klientu nepavyksta rasti bendros kalbos jau nuo pradžių, galbūt mums nė neverta kartu pradėti dirbti. Keičiasi ne tik santykis su artimaisiais, kolegomis, bet ir savimi, savo vidumi, savo kūnu, net ir stiliumi.

Galima gyventi gražiai ir galima gyventi įdomiai. Šiame gyvenimo etape aš gyvenu labiau įdomiai, po to dar pažiūrėsiu, ar galima gyventi ir gražiai, ir įdomiai.

agne grigaliuniene 3

Apie darbą su psichologe:

Dėl šių gyvenimo lūžių pajaučiau, kad man būtina kreiptis į psichologę. Su draugėmis bendraamžėmis apie viską išsikalbėti negaliu – jos irgi išgyvena panašius dalykus, visos turime labai daug darbų, šeimas, galybę reikalų. Nesinori apkrauti kitų žmonių, be to, aš žinau, kad moku pinigus profesionalui, kuris man iš tiesų gali padėti. Pas ją būnu visiškai atvira ir tas procesas mane labai išvalo. Dabar gyvenime turiu tris dalykus, kurie išvalo galvą – tai psichologė, dainavimas, kuriam ir vėl skiriu laiko bei bokso treniruotės. Pastarąsias atradau prieš metus, vaikštau pas Aleksandrą Baranovą ir man tai labai patinka, išsimušu ir jaučiu, kad iš treniruotės išeinu būdama geresniu žmogumi.

Tiesa apie savo figūrą ir jos pokyčius:

Prisipažinsiu – nustojau neigti, kad aš esu stambi, stambesnė nei turėčiau būti savo amžiuje. Gerbdama savo kūną ir saugodama sveikatą, pažiūrėjau į save veidrodyje, ir pagalvojau, kad negalima taip, man tiesiog nusibodo būti storai. Be to, svoris tikrai prideda amžiaus ir kai tau virš trisdešimt, numetus svorio vėl atjaunėji, nebeatrodai kaip teta.

O man dabar, kai numečiau svorio, norisi drąsiai apie tai kalbėti, gražiai pasigirti ir įkvėpti kitus. Tai smagu, pavyzdžiui, turėjau savo mėgstamiausias parduotuves ir prekės ženklus, bet dauguma jų siuva iki X dydžio ir man jis įprastai būdavo ribinis. Dabar aš einu į parduotuvę ir ten turiu iš ko rinktis, nesu priversta tik paskutines lentynėles žiūrėti. Tai teikia džiaugsmo. Taip pat džiugina žmonių pagyros ir komplimentai, bet mane labiausiai veikia, ne tai, kad pastebi per didelę suknelę ar padailėjusį veidą.

Labiausiai man patinka, kai žmonės įvertina pastangas ir valią, nes tam tikrai reikia labai daug valios.

Aišku būna ir mano kelionėje visokių dienų, bet aš jau nemažai pasiekiau ir nebenoriu vėl atleisti vadelių ir nuslysti į nepageidaujamą pusę.

agne grigaliuniene 2

Apie ketogeninę mitybą ir jos rezultatus:

Esu dar tik pusiaukelėje link savo tikslo ir aš dar dirbsiu ir dirbu, kad jį pasiekčiau. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, numetusi svorio iš tiesų jaučiuosi sveikesnė, energingesnė, galvoju ir apie tai, kad turiu mažą vaiką ir daug laiko prabėgs iki kol ji atsistos ant savo kojų, jai reikia sveikos mamos – ir visa tai mane irgi įkvepia.

Per paskutinius porą metų praradau kelis savo amžiaus draugus ir tai buvo tikras šokas – ne tėvų, o jau mūsų karta miršta dėl ligų. Dėl to aš labai stengiuosi ir dėl savo šeimos, kiek tik galiu, rūpinuosi, kad visi būtumėme sveiki. Draugai net juokiasi, kad visus savo uždirbamus pinigus galėčiau išleisti maistui. Ir tai tiesa – į namus stengiuosi parnešti kuo geresnės kokybės maistą, nes sveikata yra pirmoje vietoje.

O ketogeninę mitybą atradau pažįstamų dėka – tiesiog pastebėjau, kad kai kurie žmonės gražėja, paklausiau jų, ką jie daro ir man visi pradėjo šnabždėti apie ketogeninę dietą. Pradėjau ja domėtis ir štai – nuo vasaros aš jau derinu keto ir mažai angliavandenių turinčią mitybą kartu su protarpiniu badavimu. Kasdien. Taigi, kadangi žmogus puikus kopijatorius, aš tiesiog pradėjau kopijuoti tuos žmones, kurie jau buvo pasiekę rezultatų. O man patinka paerzinti humoro neturinčius žmones, tai sakau, kad aš išradau keto. 🙃

Stengiuosi, kad mano mityba būtų kuo arčiau keto, bet pavyksta tikrai ne visada. Pati nesu daktarė, todėl konsultuojuosi su Lietuvos ir užsienio specialistais. Ketogeninė mityba ir protarpinis badavimas labai gerai papildo vienas kitą, bet artimiausiu metu dar ruošiuosi pasitikrinti organus, kraują – noriu būti tikra, jog sau nekenkiu.

Ketogeninė mityba man tinka dėl kelių priežasčių. Visų pirma, aš galiu gyventi be cukraus, tačiau man svarbu, kad maistas būtų skanus ir įvairus, mėgstu gaminti ir eksperimentuoti, o ketogeninė dieta tam suteikia galimybę. Yra dalykų, kurių pasiilgstu – pavyzdžiui, lietuviškų obuolių, bet vaisių aš dabar nevalgau, nebent šiek tiek mažai angliavandenių turinčių uogų – ir laikausi šios taisyklės.

Man patinka, kad ketogeninė dieta lengvai suderinama su mityba kavinėse – ten visada rasi mėsos, žuvies, mocarelos, daržovių, nereikia apsimetinėti, kad tai neįmanoma. Norint laikytis keto ir valgyti mieste, tereikia atsisakyti bandelių ir tikslintis, ar padažuose nėra cukraus. Žinoma, yra buvę, kad suvalgau to, kas ne pagal planą – nesu fanatikė. Disciplinos tam tikrai reikia, o aš turiu polinkį atleisti vadeles…

Jeigu nusižengiu keto taisyklėms, tuomet susiimu kitą dieną – ilgiau pasilaikau protarpinio badavimo, pavyzdžiui, ne 16, bet 18 valandų ir tuomet labai greitai vėl susitvarko cukrus. Kol kas man tai veikia. Pastebėjau, kad ketogeninėje mityboje svarbu ne svoris, svarbu matyti, kaip mažėja apimtys. Labai moteriškas džiaugsmas: įlindau į džinsus, kuriuos nešiojau prieš 10-15 metų, buvo džiaugsmo iki dangaus! Dabar išsitraukiau kitus, kurie buvo iš mano “geresniojo periodo”, tai vėl turiu gerą stimulą.

Keičiasi ne tik mano kūno linijos, bet ir pastabumas. Neseniai turėjau keletą cheat dienų, buvau su vaikais ir taip užsinorėjau geros picos gabalėlio. Suvalgiau jį ir pastebėjau, kad psichologiškai man jis nebeteikia tiek džiaugsmo, kiek anksčiau teikdavo bandelės, angliavandeniai ir pica. Be to, jaučiu, kaip man fiziškai sunku suvirškinti tokią maistą. Iš tiesų gerai maitinantis lavėja intuicija ir pastabumas apie tai, kas tavo kūnui darosi, kodėl taip darosi ir kaip koks maistas veikia mano savijautą, odą, figūrą. Kuo toliau, tuo aiškiau kūnas parodo, kad kažką ne to į save įdėjai. Tiesa, su mityba viskas aišku, bet atsisakyti vyno man sunku (juokiasi)…

Apie grožį bėgant metams:

Paklausėte apie naudojamas grožio priemones, bet aš galvoju apie tai iš šiek tiek kito kampo. Šiandien skaičiau “Financial Times” laikraščio priedą “How to spend it”, ant kurio viršelio buvo Brad Pitt. Tyrinėjau, tyrinėjau jį ir negalėjau atsistebėti, kaip jis gražiai sensta, vis gražėja ir gražėja. Panašu, kad jis nieko nesidaro savo veidui, nes ant jo matosi daug raukšlių. Žiūrėdama paskutinį Q. Tarantino filmą galvojau, kad B. Pitt ten specialiai pasendino, bet dabar suprantu, kad ne, ant žurnalo viršelio jis toks pats, su tomis pačiomis raukšlėmis. Galvoju, kad žmonės tikrai gali taip gražiai, oriai senti. Aš vis dar klausiu savęs, kaip senti noriu aš ir kol kas labai bijau pasakyti, kad bus taip arba taip. Nesu radikalė, nepasisakau prieš nei vieną pusę – nei prieš tas, kurios viską keičia, t.y. – tempiasi, duriasi, leidžiasi, nusipjauna, prasipjauna, prisiuva ir t.t… Lygiai taip pat neteisiu ir natūralisčių. Kuo toliau, tuo mažiau vertinu kitus žmones. Kad ir kas žmogų sukūrė – ar aukštesnioji jėga, ar Dievas, ar gamta, ar vėjas, ar ugnis, visiems žemėje yra vietos ir leiskime būti sau taip, kaip mums atrodo. Nėra čia nei kuo didžiuotis, kad darai kažkokias procedūras nei tuo, kad nieko nedarai. Man rodos, čia budizmo išmintis, kuri sako, kad kiekvienas žmogus turi teisę būti laimingas, tai ir man taip atrodo – kiekvienas turime teisę būti laimingais su savo pasirinkimais, pradedant darbu, vaikų auklėjimu, baigiant žmonėmis, su kuriais pasirenkame bendrauti ir visais kitais sprendimais. Laimės vis dar ieškau ir aš, ir man atrodo, kad ji egzistuoja akimirkose – skaniame maiste, kurį pats pagaminai, artimo žmogaus ištartame gerame žodyje, vaiko apkabinime… galbūt nėra absoliučios laimės būsenos, o gal tiesiog aš jos dar nepatyriau, dar jai nesubrendau.

Na, o kalbant apie grožio procedūras, aš manau, kad tikrai dažysiu žilus plaukus ir ieškosiu veiksmingų procedūrų sulėtinti laikui, tačiau norėčiau, kad šis procesas būtų orus. Matau pavyzdžių, kurie liūdina, kai gražios moterys save išdarko ir padaro vienu šablonu. Aš taip nenorėčiau, nes aš niekada nebuvau, nesu ir nebūsiu standartinė – nenoriu tokia būti ir auklėju savo dukrą, kad ji taip pat nebūtų standartinė.

agne grigaliuniene 4

Apie dukters auklėjimą:

Aš augau labai liberalioje ir laisvoje aplinkoje, buvau užauginta su paraku, man nebuvo kelio tapti kitokiai, nei esu. Tad ir savo dukrai neskiepiju vidutiniškumo, labiausiai noriu, kad ji visada jaustų mano meilę. Leidžiu savo dukrai eksperimentuoti.

Turėjau tokią įdomią istoriją: mano sesuo Solveiga Armoškaitė dirba profesore Niujorko Rochester universitete. Vieną dieną, būdamas gal 4 ar 5 metų, atėjo jos sūnus su nulakuotais nagais. Tai tipinis vaiko elgesys, kai jis žiūri, kokia bus suaugusiųjų reakcija. Aš stebėjau, kaip ji auklėja savo sūnų ir mano sesuo jam leido eiti į darželį su lakuotais nagais. Aš stebėjausi, kaip ji taip leidžia, o ji sako: “Agne, jeigu aš neleisiu dabar, tai jis tą eksperimentą darys būdamas 34 metų. Geriau jau tegul dabar tai padaro”. Ir iš tiesų: jis grįžo iš darželio, ramiai pats nusivalė laką ir šia tema nebuvo daugiau klausimų, nes jis atsidūrė tarp kitų žmonių ir pats padarė išvadas. Čia tik mažas pavyzdys apie tai, kaip reikia leisti vaikui pačiam bandyti.

Aš neseniai įkėliau į “Facebook” savo Jonytės foto, kur ji apsirengė maudynėms baseine: užsidėjo čiunga čianga maudymosi kostiumėlį, auksinius karolius, batus, dar kažką. Su ja aiškinomės, kodėl negalima taip eiti į gatvę ir mano paaiškinimas buvo tas, kad visų pirma, batai ir karoliai yra mano ir ji juos pames, batai yra aukšti ir ji gali išsilaužti kojas, be to yra šalta. Man atrodo, tai paprastas pokalbis su vaiku jam nekalant į galvą, kad kažko negalima, nes ką žmonės pagalvos.

Ką pati palinkėtų sau jaunesnei:

Jeigu tik jaunystė žinotų, o senatvė galėtų… Esu labai dėkinga savo tėvams, kad turėjau saugią, laisvą ir įdomią vaikystę. Ji buvo ir blogai, ir gerai įdomi. Aplinkui buvo ypatingi žmonės, labai daug menininkų, namuose daug įdomių svečių, kurie mane visuomet skatino klausti. Drąsi vaikystė suteikė labai daug parako gyvenime ir aš jaučiuosi labai dėkinga už tą drąsą, nes ji gali padėti ir namuose, ir darbe, ir santykiuose.

Tad ką aš norėčiau sau pasakyti ir ką aš jau dabar sakau savo dukrai, net keisdama skaitomų pasakų turinį, tai sakau, kad raudonkepuraitė visai vilko neišsigando – ji su juo susidraugavo ir smagiai tūsino kartu su juo tame miške. Tą aš darau sąmoningai. Ne veltui atsiranda moterų judėjimai, suprantu, kad ir jūsų auditorija labiau moteriška ir didelė jų dalis augina dukras – sau jaunesnei būčiau palinkėjusi tik dar daugiau drąsos veikti, klausti, pastovėti už save ir laiku pasakyti “Ne”. Ir žinoma, siekti, ko tik panorėjusi.

Linkiu nebijoti ir nebijoti ne tik nesėkmės, bet nebijoti ir sėkmės. Mes kartais bijome save pagirti, pasakyti sau ačiū, nepasikuklinti, juk bijome pasakyti, kad mes kažką svarbaus padarėme. Nereikia būti arogantiškam, bet nereikia ir slėpti, kad daug dirbame, kad galime ir dar daug visko nuveiksime.

 

KIKI FIT – tai informacija ir motyvacija kiekvienam, kuris nori atrodyti ir jaustis geriau. Trumpais, tačiau naudingais patarimais kasdien dalinamės ir socialiniuose tinkluose – sekite mus Instagram bei Facebook.

Komentuoti