Mano istorija: kaip tapti „Žalgirio“ krepšinio komandos šokėja? | Kiki fit
evelina sitkauskaite

Mano istorija: kaip tapti „Žalgirio“ krepšinio komandos šokėja?

Evelina Šitkauskaitė – 21 metų studentė, kuri Lietuvos Sporto universitete studijuoja  treniravimo sistemas, asmeninį treniravimą ir sveikatingumą. Tačiau studijos – tik dalis jos veiklos, nes ši mergina didžiąją laiko dalį praleidžia „Žalgirio“ krepšinio šokėjų treniruotėse ir šokdama varžybose. “Kikifit.lt” Evelina papasakojo savo svajonės išsipildymo istoriją ir visą tiesą, apie tai,  kaip patekti tarp keliolikos išskirtinių merginų, kuriomis žavisi tūkstančiai lietuvių.

Esu kilusi iš mažo miestelio – Vilkaviškio, o šiuo metu gyvenu, mokausi, šoku ir dirbu Kaune. Šokti pradėjau nuo 6 metų ir būtent šiai veiklai skiriu daugiausiai savo laiko. Į tokį kelią pastūmėjo mama, kuri taip pat visą gyvenimą šoko. Ilgus metus šokau tautinius šokius, tuomet šiuolaikinius, mane žavėjo ir moderno—baleto junginys, tik deja, per vėlai sugalvojau, jog norėčiau būti balerina. Jau labai anksti supratau, kad šokis – mano didžiausia aistra. Namuose, grįžusi po mokyklos daugiau laiko praleisdavau mokantis naujus šokių judesius, nei ruošdama namų darbus.

 

View this post on Instagram

 

💐☀️

A post shared by Evelina Sitkauskaite (@evekull) on

Vienuoliktoje klasėje pradėjau galvoti, kas bus, kai baigsiu mokyklą. Žinojau, kad teks palikti savo mokyklos šokių grupę ir išvažiuoti į miestą, kurio nepažįstu. Pamiršti šokius minties nebuvo, bet galvodama apie ateitį pradėjau domėtis, kokie šokių kolektyvai, veiklos yra Kaune, kuriuose galėčiau realizuoti save. Pasibaigus mokslo metams, vasarą, pastebėjau „Facebook“ reklamą apie organizuojamą krepšinio šokėjų stovyklą. Dalyvauti joje užsiregistravau spontaniškai. Tuo metu stovykloje už šokius ir choreografiją atsakingas buvo Kęstutis Baranauskas, o už elementus ir visas patirtis krepšinio aikštelėje – „Žalgirio“ krepšinio šokėjų vadovė Diana Gandrimė. Patekau į bendruomenę, kurios visos merginos priklausė šokių komandoms ir jau ne vienerius metus sukosi krepšinio aikštelėje, o aš buvau vienintelė, niekuomet neturėjusi tokios patirties. Stovykla buvo nuostabi, bet labai sunki patirtis, nes turėjau mokytis naujus šokių stilius ir gimnastikos elementus, kurių nebuvau mačiusi per visą savo šokio karjerą.

Po įspūdžių vasaros šokių stovykloje sugrįžau į dvyliktą klasę, o galvoje sukosi vien tik didžiulis noras šokti krepšinio aikštelėje. Kadangi Vilkaviškis neturėjo krepšinio palaikymo šokėjų komandos, pradėjau dairytis į didesnius miestus. Dairiausi ir Marijampolėje, ir Šakiuose, kol pamačiau reklamą, jog renkama “Žalgirio” šokėjų dublerių komanda Kaune. Tėvai šią mano mintį labai palaikė ir tikėjo, jog galiu pasiekti ir pagrindinę „Žalgirio“ šokėjų komandos sudėtį, mat dublerių komanda yra papildomos komandos šokėjos, kviečiamos pasirodyti, jeigu kuri iš pagrindinių šokėjų negali šokti.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Evelina Sitkauskaite (@evekull) on

Buvo dvylikta klasė, egzaminai ant nosies, o aš vakarais važiuodavau į treniruotes 80 kilometrų, po to dar turėdavau grįžti atgal. Kartais treniruotės būdavo tik porą kartų per savaitę, tačiau prieš svarbias varžybas važiuoti į Kauną tekdavo beveik kasdien, ten šokdavom po kelias valandas. Suderinti mokyklą, šokių būrelį Vilkaviškyje, nemažą atstumą tarp Vilkaviškio ir Kauno bei dublerės treniruotes Kaune man buvo labai sunku. Namų darbus atlikdavau prieš pat pamokas, nes iš vienos treniruotės į kitą visuomet skubėdavau. Tačiau vakare grįžusi namo visad jaučiausi laiminga, nes žinojau, jog einu savo tikslo link – mano didžiausias siekis buvo šokti pagrindinėje „Žalgirio“ krepšinio šokėjų komandoje.

Baigus mokyklą, prasidėjo naujas etapas tiek moksluose, tiek šokiuose. Rugsėjį vyko „Eurobasket“ varžybos, o „Žalgirio“ šokėjos buvo pakviestos šokti Izraelyje. Kadangi pagrindinėje komandoje keletas merginų važiuoti negalėjo, kelioms merginos iš dublerių komandos atsivėrė galimybė važiuoti šokti kartu. Porą savaičių intensyviai ruošėmės, liejome prakaitą treniruotėse, atlikinėjome įvairiausius šokių elementus, gimnastikos pratimus, tobulinome savo kūnus, kol atėjo ta diena, kai turėjo pasakyti, kas važiuoja į Izraelį, o kas ne. Momentą, kai buvo ištartas mano vardas, prisiminsiu visą savo gyvenimą! Netvėriau savame kailyje, džiaugsmas liejosi per kraštus ir buvo sunku patikėti, kad mano pastangos buvo įvertintos! Žinoma su šia laime atėjo ir atsakomybė, reikėjo išmokti daug naujų šokių. Visos dienos buvo skirtos šokiams, atskirų elementų tobulinimui – pasiruošimas tęsėsi ne tik Lietuvoje, bet ir kelionės metu, kur dažnai naktimis prieš varžybas praleisdavome šokių repeticijose. Dešimties dienų kelionė buvo pilna džiaugsmo ir sunkumų, nes per vieną dieną turėdavome atšokti net 3 varžybas ir pasiruošti sekančioms. Po pirmosios kelionės su šia komanda grįžau labai pavargusi ir išsekusi, bet laiminga.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Evelina Sitkauskaite (@evekull) on

Pradėjusi studijuoti ir gyventi Kaune, vis dar šokau dublerių komandoje. Dažnai į varžybas pasirodyti kviesdavo porą merginų iš mūsų komandos, tad labai stengiausi būti pastebėta ir nusimindavau, jei savo vardo neišgirsdavau. Po treniruočių šokių judesius dar papildomai tobulindavau ir namuose – tikrai labai stengiausi ir kai nepavykdavo prisijungti prie pagrindinių šokėjų, išliedavau daug ašarų. Komandoje buvo merginų, kurios buvo gimnastės, tad buvo didelė tarpusavio konkurencija, fizinis ir psichologinis spaudimas, visa tai kėlė dar daugiau sunkumų. Dauguma merginų jau žinojo šokių ar gimnastikos elementus, kuriuos išmokdavo greitai, o man tai buvo nauja, tad tekdavo įdėti kur kas daugiau pastangų, kad pasivyčiau kitas merginas ir pasiekčiau reikiamą rezultatą.

Pastangos nenuėjo veltui, nes maždaug po pusantrų metų intensyvaus darbo, aš vis dažniau išgirsdavau savo vardą. Didelis noras, įdėtas darbas ir 100% atsidavimas šiai komandai  man garantavo vietą pagrindinėje komandoje, kurioje dabar ir šoku. Treniruotės man nepasidarė nė kiek lengvesnės, visos sunkiai dirbame, kad per kiekvieną pasirodymą nustebintume publiką savo originalumu ir neįmanoma paverstume įmanoma. Prieš kiekvieną išbėgimą į aikštelę jaučiu jauduliuką, bet išbėgus prieš tokią minią žmonių, viską kaipmat pamirštu ir atsiduodu publikai. Nuo kiekvienos minutės pertraukėlės aš tiesiog kaifuoju!

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Evelina Sitkauskaite (@evekull) on

Tai yra sunkus darbas, kurio metu turi tobulėti ir negali užsisėdėti vienoje vietoje. Papildomas sportas, sveika ir griežtai kontroliuojama mityba yra privalomi, norint išlaikyti figūrą bei gerą savijautą. Jaučiuosi labai laiminga, kad tokį sunkų kelią iki šios komandos man padėjo įveikti didelis užsispyrimas ir noras visiems įrodyti, kad AŠ GALIU! Komanda man yra lyg antroji šeima, kurioje jaučiuosi sava. Mane priima tokią, kokia esu, visada išklauso, visada paguodžia. Man tai yra kur kas daugiau nei tik komanda!

Noriu pasakyti visoms merginoms, kurios turi didelius tikslus – atsiduokite tam visu šimtu procentų ir tikėkite tuo, ką darote. Kai man viskas atsibosdavo, aš sau kartodavau, jog negaliu pasiduoti ir tai darau dėl savo svajonės, kuri vieną dieną tikrai išsipildys. Ir ji išsipildė! Žinokite, kad jeigu tuo labai tikėsite, viskas tampa įmanoma!

 

View this post on Instagram

 

@photobyrokas

A post shared by Evelina Sitkauskaite (@evekull) on

Komentuoti