Riebalų nusiurbimas: buvo baisu, bet tikrai kartočiau | Kiki fit
riebalu-nusiurbimas-pagurklis-atsiliepimai

Riebalų nusiurbimas: buvo baisu, bet tikrai kartočiau

Pagurklį paveldėjau iš savo giminės – jį turi net ir liekni mano šeimos nariai, o aš pati dėl jo kompleksavau visą gyvenimą. Galima pagalvoti, kad tai buvo mano psichologinė problema, tačiau būkime biedni, bet teisingi – pagurklis nėra graži žmogaus kūno dalis ir jis dar nieko nepapuošė. Tai nėra gražios akys, graži nosis ar gražios lūpos, tai tiesiog nereikalingi riebalai, kurie žmogaus veido nepuošia.

Su pagurkliu, bent jau mintyse, kovojau visada. Prieš kelis metus bandžiau vieną ultragarsinę procedūrą, bet ji pasirodė neveiksminga. Bandžiau sportuoti, buvau tikrai liekna, bet tai negelbėjo – kaip gimiau su putliu veidu, tokia ir buvau. Todėl riebalų nusiurbimas mano galvoje sukosi kurį laiką, bet aš jo visad bijojau. Nemėgstu invazinių procedūrų.

Vieną dieną vis tik pasiryžau. Manau, kad Lietuvoje tikrai labai gerų plastikos chirurgų nėra daug, tad aš pasirinkau vieną iš to neilgo tikrų specialistų sąrašo. Per pirmąją konsultaciją gydytojas mane apžiūrėjo, atsakė į mano klausimus, aptarėme nuskausminimo galimybes. Man reikėjo pasirinkti tarp pilnos narkozės ir vietinės nejautros. Pilna narkozė būtų kainavusi dar antra tiek, kiek pati procedūra – dar 400 eurų. Nors riebalų nusiurbimus įprasta daryti su narkoze, mano procedūra buvo greita, tad gydytojas siūlė rinktis vietinę nejautrą. Paskaitinėjau internete, paklausiau jo patarimų ir nusprendžiau pasirinkti paprastesnį variantą – vietinę nejautrą. Apsirikau.

Labai bijau adatų, skausmo, tad lemtingąją dieną jaudinausi, be to, ir pati procedūra buvo pavėlinta kelis kartus, tad visą dieną buvau didžiulėje įtampoje. Kol laukiau, seselės davė raminamųjų, bet aš jau turbūt buvau tokia įsitempusi, kad tų vaistų nė nepajaučiau.

Pati procedūra buvo labai skausminga ir žmogui, kurio žemas skausmo slenkstis jokiu būdu nerekomenduoju ją atlikinėti tik su vietine nejautra. Man buvo suleisti nuskausminamieji vaistai, bet tam buvo atlikti gal 20, gal 25 dūriai, naudojama adata buvo stora ir ji buvo duriama giliai – tai toli gražu nebuvo smulkūs paviršiniai dūriukai. Kol man leido nuskausminamuosius vaistus, labai  skaudėjo, norėjau keltis ir bėgti nuo stalo, verkiau be sustojimo. Gydytojas su manimi pabendravo tik prieš pat procedūrą, kai dar kartą aptarėme viską, kas manęs laukia. Pačios procedūros metu jis atėjo į operacinę tada, kai man jau buvo suleisti nuskausminamieji, be jokių žodžių, labai techniškai, atliko procedūrą ir išėjo. Kadangi ta procedūra man buvo labai skausminga ir aš labai pergyvenau, tikrai pasigedau nuoširdesnio gydytojo dėmesio, empatijos.

Pati procedūra išties labai trumpa – tetruko dešimt ar penkiolika minučių. Nors ir greita, ji labai nemaloni, buvo tikrai, tikrai šlykštu. Ją nupasakočiau taip: jeigu įsivaizduojate riebalus, kaip kokius lengvus, minkštus drebučius, tai žinokite, kad toks įsivaizdavimas yra labai toli nuo tiesos. Tiksliau būtų taip: paimi žalios mėsos “šmotą” ir į jį bandai kaišioti tokį kietą vamzdį, o gydytojo atliekami judesiai buvo toli gražu ne švelnus paglostymas, jie labiau priminė mėsos kapojimą.

Po procedūros grįžau į palatą (kurioje nenakvojau, ji buvo skirta mano laikui prieš ir po procedūros), šiek tiek pailsėjau ir pati išvažiavau namo. Pirmas tris dienas man ant veido labai tampriai buvo priklijuoti pleistrai, o po nepilnos savaitės jau pradėjau rodytis žmonėse.

Galutinį rezultatą galėjau įvertinti maždaug po pusmečio. Vertindama tai, ką veidrodyje matau dabar, galiu pasakyti, kad buvo labai nemalonu, bet tikrai verta. Nors žiūrėdama į save iš šono,  randu prie ko prikibti – matau nedidelius įdubimus, manau, kad pats nusiurbimas nebuvo atliktas idealiai kokybiškai. Žmogus, kuris mano veido nepažįsta taip gerai, kaip jį pažįstu aš pati, gal beveik ir nepastebės tų įdubimų, tačiau jie yra viena priežasčių, dėl kurių panorusi pakartoti tą procedūrą, kreipčiausi į kitą specialistą.

Tam, kas taip pat galvoja apie riebalų nusiurbimą, patarčiau pirmiausiai įvertinti patiriamą skausmą ir savo galimybes jį pakelti. Jeigu tik esate jautresnis – primygtinai patariu darytis narkozę ir dėl tų siaubingų nuskausminamųjų dūrių, kuriuos turėjau iškęsti ir dėl to baisaus jausmo, kurį patyriau, kai man buvo nusiurbiami riebalai. Pasikankinti buvo verta, bet nemalonių pojūčių galima išvengti arba bent jau juos palengvinti.

Komentuoti