Sėkmės istorija: -50 kg ir visa tiesa apie skrandžio apylankos operaciją | KIKI FIT
Reikia pagalbos? Susisiekite +37061004232 arba labas@kikifit.lt
sekmes-istorijos_skrandzio-apylankos-operacija

Sėkmės istorija: -50 kg ir visa tiesa apie skrandžio apylankos operaciją

Šiandien – šešiasdešimtmetės Rasos (vardas pakeistas) pasakojimas apie tai, kokia operacija jai padėjo numesti pusę šimto kilogramų, su kokiais nemaloniais pojūčiais teko susidurti, ko ji labiausiai gailisi ir kuo džiaugiasi. Na ir svarbiausia – ar tokią operaciją rekomenduotų kitiems, kuriuos taip pat vargina didelis viršsvoris ar nutukimas? 

Rubrikoje “Sėkmės istorija” išgirsite asmenines, motyvuojančias ir informuojančias patirtis žmonių, kuriems pavyko įgyvendinti savo tikslus bei pasiekti įspūdingų rezultatų. Grožio kelionės dažnai būna labai privačios ir intymios, todėl mes kviečiame savo patirtimis dalintis visus, o tai, kas per daug asmeniška, papasakosime anonimiškai. Nėra ko bijoti!

Turite sėkmės istoriją, kuri padės kitiems? Rašykite mums el. paštu – labas@kikifit.lt.

Rasos istorija – tiesiai iš jos lūpų:

Visą gyvenimą buvau didesnė už visus, net ir nuotraukose iš vaikystės matosi, kad aš už kitus esu didesnė. Todėl ir sulieknėti bandžiau visą savo gyvenimą, išbandžiau beveik visas įmanomas dietas, badą – žinoma, tai suveikdavo. Tačiau pasilaikydavau dietos savaitę, kai reikdavo staigiai sulieknėti, o po to net savaitės neprireikdavo, kad numestas svoris sugrįžtų, o su juo ir dar šioks toks prieaugis. Pati jas išbandžiusi, sakau, kad būtent todėl aš ir netikiu dietomis.

Su amžiumi mano gyvenimo tempas tik lėtėjo, svoris augo, o svoriui augant gyvenimo tempas lėtėjo dar labiau, nes kuo didesnis svoris – tuo sunkiau judėti. Nors fiziškai man neatrodė, kad jaučiuosi blogai, neįvertinau, kad svorį mesti reikėtų dėl sveikatos. Prieš kelerius metus susirgau onkologine liga, tačiau net ir tada negalvojau, kad mano svoris galėjo būti viena priežasčių, dėl kurių susirgau, nors ir yra įrodyta, kad didelis viršsvoris yra vienas iš rizikos veiksnių, galinčių sukelti net ir tam tikras onkologines ligas. Tuomet sąnarių skausmas arba greitesnis nuvargimas vaikštant atrodė “normalu”, o tai išspręsdavau prisėsdama pailsėti, dažnai – kavinėje, dažnai – ir su pyrago gabaliuku. Tik dabar suprantu, kad tai buvo ratas, kuris vedė į dar didesnį svorį ir dar mažesnį judrumą. Dabar galiu judėti visai kitaip, daug vaikštau.

Didžiausias postūmis kažką daryti buvo tai, kad nuėjus į parduotuvę aš neturėjau galimybės nusipirkti rūbų, nes tokių didelių jų tiesiog nebuvo. Jaučiausi įžeista, kai apsipirkti pabandžiau viename didžiausių Liverpulio prekybos centrų, kurie turi ir didesnius dydžius, pardavėja atsakė, kad tokių didelių dydžių kaip mano jie neturi (tuomet man reikėjo 24 dydžio) – jų “dideli dydžiai” daugiausiai siekė 20. Kitas mane labai sukrėtęs įvykis – kai “Ryanair” kompanijos lėktuve teko paprašyti papildomo saugos diržo.

Mano kūno masės indeksas tada jau buvo labai didelis – gal 44,5. Turint tokį didelį viršsvorį, svajoti sulieknėti šiek tiek pasportavus ar pasilaikius dietos yra naivu. Todėl vieną dieną nusprendžiau pasidaryti operaciją, tą sprendimą priėmiau gana greitai ir užtikrintai – abejonių neturėjau jokių.

Operacijų yra daug ir visokių, pati tuo domėjausi ir skaičiau, lyginau, ir labiausiai pasitikėjau būtent skrandžio apylankos suformavimo efektyvumu. Įtaką padarė ir per TV rodomos amerikietiškos laidos, kurios pasakojo apie labai stipriai nutukusių žmonių chirurginį gydymą, ten mačiau jų istorijas ir sėkmingus rezultatus. Tuo pat metu apie chirurginį nutukimo gydymą informacijos atsirado ir lietuviškoje spaudoje – visa tai padėjo apsispręsti.

Ruošiantis operacijai jaudinausi tik dėl vieno dalyko – žinojau, kad chirurgai, kaip išbandymą pacientui, skiria užduotį – numesti tam tikrą skaičių kilogramų. Jaudinausi, kad man gali nepavykti tai padaryti ir dėl to chirurgas atsisakys mane operuoti. Su chirurgu bendravau prieš Velykas, o operacija man buvo paskirta po pusantro mėnesio, per tą laiką turėjau numesti 5 kilogramus. Na, o žinoma, dėl velykinių skanumynų ir įvairiausių pyragų aš per tas savaites numečiau mažiau nei turėjau – tik 3 kilogramus. Dėl to jaučiausi labai nesmagiai, bet džiaugiuosi, kad gydytojas man vis tiek atliko operaciją. Mane operavo Kauno klinikų chirurgas profesorius Almantas Maleckas – puikus gydytojas, savo srities specialistas, buvau labai patenkinta jo patarimais ir dėmesiu, gėrėjausi, kaip profesionalas atlieka savo darbą. Operacija man buvo atlikta laparoskopiniu būdu, kai pilvo sienoje atliekami keturi nedideli pjūviai, per kuriuos į pilvo ertmę įvedami specialūs instrumentai, kuriais yra atliekama operacija. Galima užsirašyti į eilę ir šią operaciją pasidaryti visiškai nemokamai, tačiau aš laukti nenorėjau, tad man reikėjo pačiai nusipirkti vienkartinių operacinių instrumentų komplektą, kuris kainavo maždaug 1600 eurų. Pati operacija nekainavo nieko. Mane operavo ketvirtadienį ryte, o šeštadienį popiet jau grįžau namo. Nuo tada prasidėjo naujas įdomusis gyvenimo periodas, kai reikėjo mokytis gyventi visiškai kitaip.

Aš visuomet mylėjau maistą ir mėgau skaniai pavalgyti, mane visą gyvenimą supo tokie pat žmonės. Šeimoje nebuvo įprasta išmesti maistą – ką įsidėjai, tą turėjai ir suvalgyti. O jeigu norėjai dar… tai pakartoti galėjai visada. Todėl gyvenimas po operacijos labai skyrėsi nuo mano įprastų valgymo įpročių. Iškart po operacijos chirurgas ir dietologas duoda labai detalias instrukcijas kiek ir ko galima valgyti, tad dėl to visai nereikia sukti galvos. Pirmas dienas valgyti negalima nieko, po to maždaug mėnesį pagrindinis maistas yra kūdikių tyrelės, vėliau racionas po truputį plečiamas.

Pirmosiomis savaitėmis skrandis buvo gal valgomojo šaukšto dydžio, iškart po jos aš suvalgydavau porą arbatinių šaukštelių vaikiškų tyrelių per dieną ir buvau soti. Fiziškai jaučiausi tikrai gerai – nesijaučiau alkana, nebuvo jokio su tuo susijusio silpnumo. Tačiau juk labai dažnai valgome ne iš fizinio alkio, o dėl to, kad akys mato, protas nori – tad tai man ir tapo didžiausiu iššūkiu. Atrodydavo, kad suvalgau visai nedaug, galbūt net nepastebėdavau, kaip ir ką suvalgydavau, tačiau kūnas iškart pradėdavo signalizuoti, kad maisto per daug: pradėdavo skaudėti pilvą, būdavo bloga, kartais vemdavau, viduriavau. Buvo labai sunku suprasti, kad aš suvalgiau “per daug” – atrodė, kad valgau visai nedaug, bet skrandžio galimybės buvo dar mažesnės. Turėjau išmokti labai stebėti save, galvoti ir iš tiesų matyti ką ir kiek suvalgau, kontroliuoti porcijas. Daug kartų buvo nepatogių situacijų, kai kavinėje ar kitur, susėdus prie bendro stalo su kitais žmonėmis, aš galėdavau įveikti vos porą šaukštų iš man atneštos maisto porcijos. Man, turinčiai, kitokį požiūrį į maistą ir į jo švaistymą, tai buvo labai sunku. Dabar aš jau valgau viską ką noriu, tik kur kas mažesniais kiekiais nei kada nors anksčiau. Pasiekti tai, ką dabar turiu, nebuvo lengva, tad žiūriu, ką dedu į lėkštę ir stengiuosi, kad svoris nesugrįžtų į ankstesnį. Tiesa, vis dar būna, kad valgant užsimirštu, o tai kaipmat pasireiškia bloga savijauta ir viduriavimu.

Tačiau rezultatai džiugina: per pirmus metus po operacijos numečiau maždaug 44 kilogramus, dabar nuo jos praėjo jau pusantrų metų, iš viso esu numetusi 50 kilogramų. Jaučiuosi lengvesnė ir žymiai geriau, galiu vaikščioti, man nieko neskauda, jaučiuosi gerai. Manau, kad jau pramokau suvaldyti savo maisto norus, apetitas yra gerokai sumažėjęs – tai ne tik dėl sumažėjusio skrandžio, bet ir dėl pagaliau atėjusio sąmoningumo, dėl kurio nebeliko to beprotiško noro valgyti dar, ir dar, ir dar.

Didžiausią nepatogumą po operacijos sukėlė nuolatinis viduriavimas – keliskart per savaitę ar net per dieną tai patirdavau visus metus. Manau, kad tam turėjo būti daugiau priežasčių nei tik per didelės porcijos, nes viduriavimą galėdavo sukelti net ir nedidelis kiekis skysčių – keli gurkšniai kavos ar vandens. Kadangi ši problema labai vargino, jei ruošdavausi kažkur eiti, nieko nevalgydavau, nes negalėjau prognozuoti, kaip po to jausiuosi.

Man vis dar kaupiasi dujos, kartais viduriuoju – tai tikrai nemalonūs pojūčiai, bet jeigu kas nors paklaustų, ar nesigailiu dėl savo sprendimo pasidaryti šią operaciją, atsakyčiau taip: gailiuosi tik dėl to, kad jos nepasidariau dešimt ar penkiolika metų anksčiau. Pastebiu tuos žmones, kurie su savimi nešioja didžiulį viršsvorį, rizikuoja ne tik savo, bet ir artimųjų gyvenimo kokybe. Man norisi prieiti prie kiekvieno ir juos paraginti taip pat pasidaryti operaciją, nes žinau, kad po to jie jausis žymiai geriau.

Kaip šių pokyčių minusą išskirčiau tai, kad didelis svorio kritimas, ypač vyresniame amžiuje, yra neišvengiamai susijęs su suvytusia ir nukarusia oda tiek veide, tiek ant kūno. Jei tą svorį numeti, kol esi jaunesnis ir oda būna elastingesnė, gal tai vargina mažiau, tada ir atliekamą odą pašalinti yra kur kas lengviau, mažiau rizikinga nei vyresniame amžiuje.

Numetus šį svorį pasikeitė tai, kaip aš pati jaučiuosi tarp aplinkinių žmonių ir tai, kaip jie mato mane. Maždaug pastarąjį dešimtmetį labai stipriai jaučiau, kad požiūris į mane dėl mano išvaizdos buvo blogesnis – kita vertus, rengiausi ne taip, kaip norėjau, o kaip galėjau, tad dauguma mano rūbų buvo “maišai”. Dabar žmonių reakcijos visiškai kitokios – pradėjau sulaukti komplimentų dėl išvaizdos, dėl stiliaus, nepaisant to, kad man jau 60 metų. Iki operacijos jaučiau, kad nelabai galiu būti tarp žmonių – net jei ir būdavau pasidažiusi ar gražiai apsikirpusi, save mačiau kaip didžiulį kalną mėsos, smerkiau save, kad nesugebu susiimti. Aš tiesiog jaučiausi kitokia nei visi žmonės. Dėl antsvorio pati save labai nuvertinau, nenorėjau su niekuo bendrauti. Šiandien galiu eiti kur noriu, visur jaučiuosi gerai. Atradau malonumą rengtis gražiai – iki tol maniau, kad rūbai tėra skudurai ir jiems neteikiau daug reikšmės, o dabar matau, kaip savimi pasitikiu, kai gražiai apsirengiu.

Netikiu, kad nutukimą turintys žmonės vien pavaikščioję į sporto klubą ir atsisakę traškučių bei gazuotų gėrimų gali numesti pusę savo svorio, kaip rašoma kai kuriuose straipsniuose. Visuomenėje yra neteisingas požiūris, kad jeigu pasidarei operaciją, tai esi ištižėlis, nesugebėjai laikytis dietos, bet aš manau, kad mano istorija yra didžiulė sėkmės istorija, o ta neigiama nuomonė apie operacijas dalį žmonių tik atbaido nuo reikalingų pokyčių.

Visai neseniai perskaičiau, kad nuo tam tikro amžiaus reikia apsispręsti: ar tu valgai daug, ar nori atrodyti gražiai. Iki operacijos aš valgiau daug, o šiandien aš pagaliau noriu atrodyti gražiai.

Komentuoti